Текст песни
Kada žemės gelmės paskelbs prakeikimus
Ugnis nusileis iš dangaus balta ietim
O sielos žmonių lyg kalėjime staugia
Išvargintos opų, puotų begalinių
Tada nuo veidų nuslinks kaukės odinės
Matyt akyse bus gelmė vandenyno
Ir lūpos nebylios kalbės maldas Dievui
Kuris žmones girdi, globoja kapus jų
Nutilo dejonės, užgeso šviesa
Ir apgaubė kalnus naktis
Ir tas žmogus kurs nuodėmei atsidavė pilnai
Lyg avinas skerdyklon pats nubėgo
Girdžiu aš tavo piktą juoką
Ir kraujo gargaliavimą gerklėj
Juk Dievui nėra būdinga nuodėmė ir pyktis
Ir nuodėmingam žmogui Dievo juokas
Skamba lyg griaustinis danguje
Tada nuo veidų nuslinks kaukės odinės
Matyt akyse bus gelmė vandenyno
Ir lūpos nebylios kalbės maldas Dievui
Kuris žmones girdi, globoja kapus jų
